Wy/lt/Afrika



Plotas	30 221 532 km²
Populiacija	~ 1 000 011 000
Tankumas	30.51/km²
Šalys	54
Kalbos	arabų, prancūzų, anglų, bantų (ypač suahilių) ir kt.
Laiko juostos	UTC-1 – UTC+4

Afrika – antrasis pagal dydį (po Azijos) žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, bei Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Užima 29,2 mln. km², su salomis – 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3 % pasaulio sausumos ir jame gyvena septintadalis Žemės gyventojų (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis – apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 km iš vakarų į rytus.

Etimologija

Manoma, kad Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genčių, kuri gyveno šiaurės Afrikoje Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų šiaurės Afrikoje, užėmusią dabartinio Tuniso teritoriją. Pati šaknis afri kildinama iš finikiečių afar („dulkės“) arba berberų ifri („urvas“). Taip pat yra keletas versijų, kildinamų iš lotynų, graikų, egiptiečių kalbų.

Reljefas

Didžiąją dalį Afrikos paviršiaus sudaro plokščiakalniai, stačiomis pakopomis besileidžiantys į pakrantės žemumas. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 % ploto, 200–500 m plynaukštės – 39 %, 500–1000 m aukščio plotai – 28 %, daugiau 2000 m – 3 %. Didžiulę Afrikos dalį užima savanos ir dykumos, iš kurių didžiausia – Sacharos dykuma, žemyno viduryje žaliuoja džiunglės ir drėgnieji atogrąžų miškai. Vidutinis aukštis virš jūros lygio 750 m, aukščiausia vieta – Kilimandžaro masyve esantis Kibo ugnikalnis (5895 m), žemiausia vieta – Asalio ežero vandens paviršius (157 m žemiau jūros lygio).

Plokščiakalnius nuo pajūrio žemumų skiria kalnų masyvai: Viduržemio jūros pakrantėje – Atlaso kalnų, Raudonosios jūros – Atbajaus kalnagūbrio. Aukščiausi kalnai – Kilimandžaro, Kenija, Ruvenzoris, Meru, Virunga.

Geologinė sandara

Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kapo kalnus) išsidėstęs ant tektoninės Afrikos plokštės, platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Žemynas pradėjo formuotis Pangėjai skylant triaso periode, juros periode suaktyvėjo vulkaniniai procesai, miocene prie šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo Atlaso kalnai, rytuose pradėjo formuotis riftai.

Rytų Afrikos formavimasis

Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Veikiant plokščių slinkimo jėgoms, žemė įtrūko, o tarp lygiagrečių lūžių susidarė riftiniai slėniai.

Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro keliasdešimt atskirų tektoninių plokščių, plūduriuojančių ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Tos plokštės laiko granitinius žemynų pamatus, apsuptus nuolatos atsinaujinančių bazaltinių vandenynų dugnų.

Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose – tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis – susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Šio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nesutampa – Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Vienu metu ta įduba buvo Raudonosios jūros dalis, tačiau, iškilus Danakilių pajūrio kalnagūbriui, buvo atkirsta ir iš lėto išdžiuvo.

Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros iki Mozambiko, šis griovys kerta septintadalį Žemės perimetro. Per visą jo ilgį tęsiasi vulkanų ir žemės drebėjimų zona.

Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą – susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Nepajėgdama atlaikyti tempimo, pluta silpniausiuose ruožuose įtrūko, ir žemė įsmuko į susidariusius 40–56 km pločio tarpeklius.

Dėl tam tikros dar neišaiškintos priežasties Didieji Afrikos lūžiai nusidriekė dviem skirtingom kryptim. Buvo suardyta senovės upių sistema, jos vakarinę šaką, vingiuojančią per Ugandą, Tanzaniją ir Zambiją, užliejo dideli ežerai, tokie kaip Alberto ežeras, Tanganikos ir Malavio. Tačiau rytinis lūžis, einantis per Etiopiją, Keniją ir Rytų Tanzaniją, turi lėkštas šarmingas atšakas, kaip Natrono ežeras, ir aukštus ugnikalnius, pavyzdžiui, Kenijos ir Kilimandžaro kalnus.

Manoma, kad Afrikos ragas gali atsiskirti ir dreifuoti į Indijos vandenyną. Tačiau kai kurie geologų teigimu, Atlanto vandenynas plečiasi, ir Afrika judės link Arabijos pusiasalio, todėl Raudonoji jūra gali vėl susitraukti.

Naudingosios iškasenos

Afrikos ištekliai:

Nafta (apie 6 % pasaulio išteklių)
Gamtinės dujos (7 %)
Akmens anglis
Geležis
Uranas
Stibis ir cirkonis
Chromas
Fosforitai

Taip pat išgaunama auksas, deimantai ir kiti brangakmeniai. Naftos ir dujų gausiausia Sacharos baseine, šiaurės rytinėje Gvinėjos įlankos dalyje, metalų rūdų daugiausia pietinėje žemyno dalyje.

Krantai ir salos

Afrikos kranto linija palyginus su kitų žemynų yra mažai vingiuota, nedaug tinkamų vietų uostams. Kiek giliau į žemyną įsiterpia tik Gvinėjos ir Didžiojo Sirto įlankos. Salų prie Afrikos krantų taip pat nėra daug: didesnė jų santalka yra ties šiaurės vakariniais krantais (vadinamoji Makaronezija – Žaliojo Kyšulio salos, Kanarai, Madeira) ir Indijos vandenyne (Madagaskaras, Maskarenų, Amirantų, Seišelių salos, Komorai, Europa, Zanzibaras, Pemba ir kt.). Dar keletas salų yra Gvinėjos įlankoje (San Tomė, Prinsipė, Biokas, Pagalu) bei daug smulkių salų Raudonojoje jūroje.

Kraštiniai Afrikos kyšuliai:

šiaurė – Abjado kyšulys;
pietūs – Gerosios Vilties kyšulys;
rytai – Gardafajo kyšulys;
vakarai – Žaliasis kyšulys (Almadi).

Klimatas

Kadangi pusiaujas kerta Afriką beveik ties jos centru, centrinėje žemyno dalyje yra drėgniausia ir nuolat karšta, o einant į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo klimatas tampa sausesnis ir kontrastingesnis. Afrika yra karščiausias iš visų žemynų. Šiaurės pusrutulyje vasarą vidutinė temperatūra siekia 25–30 °C, Sacharoje – dar karščiau. Čia taip pat yra pasaulio karščio polius – Libijos mieste Azizijoje užfiksuota 57,7 °C temperatūra. Žiemą temperatūra nukrenta iki 10–25 °C, o Atlaso kalnuose neretai pasitaiko ir žemesnių nei 0 °C temperatūrų bei sniego. Pietų pusrutulio vasarą temperatūros ten taip pat daug kur viršija 30 °C (ypač pietvakarių Kalaharyje), tačiau žiemą Pietų Afrikoje dažnai atvėsta žemiau 10 °C, o kalnuotose vietovėse ir pasninga. Ties pusiauju ištisus metus vyrauja 25–30 °C temperatūra.

Kritulių pasiskirstymas labai netolygus: Centrinėje Afrikoje iškrenta nuo 1500–2000 iki 3000–4000 mm (Gvinėjos įlankos pakrantėje) kritulių per metus, Sudano gamtinėje srityje, Vakarų, Rytų ir didžiojoje dalyje Pietų Afrikos iškrenta nuo 1500 mm (arčiau pusiaujo) iki 200 mm (toliau nuo pusiaujo) kritulių. Beveik visi jie iškrenta lietingojo laikotarpio metu. Sacharoje ir pietinėse dykumose (Namibe, Kalaharyje) per metus iškrenta mažiau 100 mm kritulių, dažnai gali nelyti kelis metus iš eilės. Šiauriniame ir pietiniame žemyno pakraščiuose iškrenta 600–700 mm kritulių (didžioji dalis – kelių mėnesių bėgyje).

Centrinėje Afrikoje dažnos perkūnijos, šiame regione žaibuoja dažniausiai visame pasaulyje. Likusioje žemyno dalyje dažnos užsitęsusios sausros.

Hidrologija

Didžioji dalis Afrikos upių priklauso Atlanto vandenynui. Į jam priklausančią Viduržemio jūrą savo vandenis neša ilgiausia pasaulio upė – Nilas. Šio vandenyno baseinui taip pat priklauso Kongas (vandeningiausia žemyno upė), Nigeris, Senegalas, Oranžinė, Volta, Gambija, Ogovė, Kvanza, Komoė ir kt. Svarbiausios Indijos vandenyno baseino upės yra Zambezė, Limpopas, Šebelė, Ruvuma, Rufidžis. Centrinėse Afrikos srityse yra nenuotakių baseinų, iš kurių didžiausias – Čado ežero baseinas (Šaris, Logonė). Dykumose būdingos tik po liūčių pasipildančios vagos – vadžiai. Dėl būdingų plokščiakalnių Afrikos upėse gausu krioklių – Viktorijos, Livingstono, Augrabio, Ruakanos, Tugelos (aukščiausias).

Afrikoje gausu didelių ežerų. Dauguma jų susitelkę Rytų Afrikos lūžių juostoje ir yra vadinami Afrikos didžiaisiais ežerais: Viktorijos ežeras (didžiausias), Tanganika (giliausias), Njasa, Turkana, Alberto ežeras, Kivu ir kt. Etiopijoje yra didelis Tanos ežeras, o Čade – sparčiai senkantis Čado ežeras.

Gamta

Šiaurinis Afrikos pakraštys įeina į holoarktinę augalijos sritį, teritorija į pietus nuo Sacharos – į paleotropinę sritį, o pietinė dalis – į Kapo augalijos sritį.

Apie 80 % žemyno ploto užima savanos ir dykumos. Jos driekiasi visur, išskyrus Centrinę ir vietomis Vakarų Afriką, bei šiaurinį ir pietinį žemyno pakraščius. Didelius plotus šiaurėje užima Sacharos dykuma bei sparčiai dykumėjanti sausųjų savanų sritis – Sudanas. Pietuose svarbiausios dykumos yra Kalaharis ir Namibas. Savanos labai skirtingos – nuo žolių kuokštų ir skurdžių krūmokšnių dykumų pakraščiuose iki vešlių žolynų ir retmiškių arčiau pusiaujo. Pusiaujo srityse būdingi drėgnieji tropiniai miškai, kurių pagrindinis masyvas – Kongo džiunglės. Aukštikalnėse šios džiunglės pereina į savotiškus gigantiškų žolinių augalų (žilių, lobelijų) miškus. Šiauriniame ir pietiniame pakraščiuose lygumose būdingi subtropiniai krūmynai, pietuose vietomis – stepės, o drėgnuose kalnų šlaituose – visžaliai ir spygliuočių miškai.

Afrika pasižymi savita gyvūnija. Jos savanų plotuose ganosi įvairios stambių žolėdžių rūšys: afrikiniai drambliai, raganosiai, zebrai, žirafos, hipopotamai, įvairios antilopės ir gazelės, afrikiniai buivolai, karpočiai. Juos medžioja liūtai, leopardai, gepardai, hienos, Nilo krokodilai. Daug smulkių graužikų, įvairių paukščių. Džiunglėse stambių gyvūnų mažiau – okapijos, miškiniai drambliai, šimpanzės, gorilos. Sacharoje yra dvikuprių kupranugarių, fenekų, įvairių driežų.

Dideli Afrikos plotai paskelbti draustiniais, nacionaliniais parkais (Kriugerio, Kalahario-Gemsboko, Serengečio, Cavo ir kt.).

Valstybės

Didžiausia valstybė pagal gyventojų skaičių – Nigerija. Didžiausia valstybė pagal plotą – Alžyras. Afrikoje yra 46 šalys, įskaitant Madagaskarą, o su visomis salų grupėmis – 53.

Regionai ir valstybės	Plotas (km²)	Gyventojų skaičius	Gyventojų tankis	Sostinė
Rytų Afrika:
Burundis	27 830	6 373 002	229,0	Bužumbūra
Komorai	2170	614 382	283,1	Moronis
Džibutis	23 000	472 810	20,6	Džibutis
Eritrėja	121 320	4 465 651	36,8	Asmara
Etiopija	1 127 127	67 673 031	60,0	Adis Abeba
Kenija	582 650	31 138 735	53,4	Nairobis
Madagaskaras	587 040	16 473 477	28,1	Antananaryvas
Malavis	118 480	10 701 824	90,3	Lilongvė
Mauricijus	2040	1 200 206	588,3	Port Luisas
Majotas (Prancūzija)	374	170 879	456,9	Mamudzu
Mozambikas	801 590	19 607 519	24,5	Maputu
Pietų Sudanas	619 745	8 260 490	13,3	Džuba
Reunjonas (Prancūzija)	2512	743 981	296,2	Sen Deni
Ruanda	26 338	7 398 074	280,9	Kigalis
Seišeliai	455	80 098	176,0	Viktorija
Somalis	637 657	7 753 310	12,2	Mogadišas
Tanzanija	945 087	37 187 939	39,3	Dodoma
Uganda	236 040	24 699 073	104,6	Kampala
Zambija	752 614	9 959 037	13,2	Lusaka
Zimbabvė	390 580	11 376 676	29,1	Hararė
Centrinė Afrika:
Angola	1 246 700	10 593 171	8,5	Luanda
Kamerūnas	475 440	16 184 748	34,0	Jaundė
Centrinės Afrikos Respublika	622 984	3 642 739	5,8	Bangis
Čadas	1 284 000	8 997 237	7,0	Ndžamena
Kongas	342 000	2 958 448	8,7	Brazavilis
Kongo Demokratinė Respublika	2 345 410	55 225 478	23,5	Kinšasa
Pusiaujo Gvinėja	28 051	498 144	17,8	Malabas
Gabonas	267 667	1 233 353	4,6	Librevilis
San Tomė ir Prinsipė	1001	170 372	170,2	San Tomė
Šiaurės Afrika:
Alžyras	2 381 740	32 277 942	13,6	Alžyras
Egiptas	1 001 450	70 712 345	70,6	Kairas
Libija	1 759 540	5 368 585	3,1	Tripolis
Marokas	446 550	31 167 783	69,8	Rabatas
Sudanas	1 886 068	30 894 000	16,4	Chartumas
Tunisas	163 610	9 815 644	60,0	Tunisas
Vakarų Sachara	266 000	256 177	1,0	Al Ajunas
Ispanijos ir Portugalijos teritorijos:
Kanarų salos (Ispanija)	7492	1 694 477	226,2	Las Palmas de Gran Kanarija, Santa Krus de Tenerifė
Seuta (Ispanija)	20	71 505	3575,2	—
Madeiros salos (Portugalija)	797	245 000	307,4	Funšalis
Melilja (Ispanija)	12	66 411	5534,2	—
Pietų Afrika:
Botsvana	600 370	1 591 232	2,7	Gaboronė
Lesotas	30 355	2 207 954	72,7	Maseru
Namibija	825 418	1 820 916	2,2	Vindhukas
Pietų Afrikos Respublika	1 219 912	43 647 658	35,8	Blumfonteinas, Keiptaunas, Pretorija
Svazilandas	17 363	1 123 605	64,7	Mbabanė, Lobamba
Vakarų Afrika:
Beninas	112 620	6 787 625	60,3	Porto Novas
Burkina Faso	274 200	12 603 185	46,0	Uagadugu
Žaliasis Kyšulys	4033	408 760	101,4	Praja
Dramblio Kaulo Krantas	322 460	16 804 784	52,1	Abidžanas, Jamusukras
Gambija	11 300	1 455 842	128,8	Bandžulis
Gana	239 460	20 244 154	84,5	Akra
Gvinėja	245 857	7 775 065	31,6	Konakris
Bisau Gvinėja	36 120	1 345 479	37,3	Bisau
Liberija	111 370	3 288 198	29,5	Monrovija
Malis	1 240 000	11 340 480	9,1	Bamakas
Mauritanija	1 030 700	2 828 858	2,7	Nuakšotas
Nigeris	1 267 000	10 639 744	8,4	Niamėjus
Nigerija	923 768	129 934 911	140,7	Abudža
Šv. Elenos Sala (Jungtinė Karalystė)	410	7317	17,8	Džeimstaunas
Senegalas	196 190	10 589 571	54,0	Dakaras
Siera Leonė	71 740	5 614 743	78,3	Fritaunas
Togas	56 785	5 285 501	93,1	Lomė
Viso	30 368 609	843 705 143	27,8

Gyventojai

2009 m. Afrikoje gyveno apie 1 milijardą žmonių. Tai sparčiausiai gyventojų skaičiumi augantis žemynas visame pasaulyje. Per 60 metų gyventojų skaičius išaugo ~780 mln. gyventojų. Daugiau nei pusė žemyno gyventojų yra jaunesni nei 25 metai, Afrikoje ne tik didžiausias gimstamumas bei ir didžiausias mirtingumas, kurį lemia prastos sanitarinės sąlygos, maisto stygius, medicininio aptarnavimo trūkumas, dažni ginkluoti konfliktai, nusikalstamumas.

Rasiškai ir kultūriškai išskiriama Šiaurės Afrika, kurioje gyvena daugiausia arabų ir berberų kilmės europidai bei negridų dominuojama Užsachario Afrika. Pastarojoje didelė tautų ir genčių įvairovė skirstoma į kelias pagrindines grupes: bantai (zulai, bakongai, kosai, bambai, tongai, kikujai, bagandai, šonai, tsongai ir kt.) yra apgyvendinę beveik visą Afriką į pietus nuo pusiaujo; Vakarų Afrikoje gyvena ne bantų grupės Nigerio-Kongo kalbomis kalbančios tautos (jorubai, volofai, fulbiai, soninkai, ašančiai, igbai, mandingai ir kt.); nilotai (dinkai, masajai, šilukai, samburai, luo, nubiai) gyvena vidurio–rytų Afrikos srityse. Sacharos dykumoje ir jos pietiniuose pakraščiuose gyvena rasiškai mišrios, dažnai klajokliškos tautos, kalbančios semitų-chamitų kalbomis: tuaregai, hausai, bedžai, somaliai, afarai ir kt.), šioms tautoms priklauso ir Etiopijos gyventojai amherai. Kalahario dykumoje yra išlikusių vietinių čiabuvių bušmenų, o Kongo džiunglėse – pigmėjų. Pietinėse Afrikos šalyse (PAR, Namibijoje, Botsvanoje, Mozambike, Zimbabvėje) bei salose yra nuo kolonijinių laikų išlikusios europiečių bendruomenės (afrikanai, britai, portugalai, vokiečiai). Rytų Afrikos pakrančių ir salų gyventojai yra daugiausia mišrios kilmės ir turi tiek afrikietiškų, tiek arabiškų bruožų (pavyzdžiui, svahiliai). Madagaskaro saloje gyvenantys malagasiai yra giminingi Malajų salyno ir Polinezijos tautoms. Mauricijuje, PAR gyvena didelės indų bendruomenės.

Žemynas pasižymi labai didele religine įvairove. Šiaurės Afrikoje, didelėje dalyje Vakarų ir Rytų Afrikos dominuoja islamas. Likusioje žemyno dalyje paplitusi krikščionybė (daugiausia protestantai, katalikai, Etiopijoje, Egipte – stačiatikiai). Tačiau didelė dalis Afrikos gyventojų išpažįsta vietinius tikėjimus ir kultus (pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje – vudu), dažnas religinis sinkretizmas. Taip pat yra hinduistų (ypač Mauicijuje), juodųjų judėjų (Etiopijoje, Ugandoje) ir žydų judėjų (PAR, Šiaurės Afrikoje), bahajų, budistų.

Afrikoje vartojama ~2000 skirtingų kalbų. Vietinės kalbos priklauso Nigerio-Kongo, Nilo-Sacharos, semitų-chamitų ir koisanų šeimoms. Tačiau labai nedidelė dalis šių kalbų peržengia šnekamosios kalbos lygį, todėl oficialiame lygmenyje dažniausiai vartojamos kolonizatorių kalbos: anglų, prancūzų, portugalų, arabų, vietomis ispanų, vokiečių, italų, afrikanų kalbos. Arabų kalba yra dominuojanti lingua franca žemyno šiaurėje, prancūzų – vakaruose, viduryje, šiaurės vakaruose, anglų – pietuose ir rytuose.

Vidutinis Afrikos gyventojų tankumas yra ~30 žm./km², tačiau iš tiesų gyventojai žemyne pasiskirstę gan netolygiai. Sacahros dykuma, Kongo džiunglės, atokiau nuo upių ir jūrų esančios savanų sritys gyvenamos retai. Tankiai apgyvendintos Vakarų Afrikos pakrantės (ypač Nigerio deltos sritis), Šiaurės Afrikos šiaurinis pakraštys (ypač Nilo delta ir žemupio slėnis), Transvalio kraštas Pietų Afrikoje.

Didžiausi Afrikos miestai (su aglomeracijomis):

Kairas – 15,2 mln.
Lagosas – 11,8
Kinšasa – 8,9
Johanesburgas – 7,5
Chartumas – 4,9
Aleksandrija – 4,5
Abidžanas – 4,4
Kasablanka – 3,9
Keiptaunas – 3,7
Durbanas – 3,6
Akra – 3,5
Nairobis – 3,5

Karai ir badas

Pilietiniai karai ir badas – įprastas reiškinys Afrikoje. Daugelis karų kyla dėl politinių nesutarimų, tačiau kai kuriuos sukelia konfliktai tarp genčių. Vienas ilgiausių pilietinių karų Afrikoje vyksta Sudane. Čade pilietinis karas, trukęs daug metų, vyko tarp dykumose gyvenančių tuaregų, kuriuos rėmė Libija, ir drėgnesniųjų rajono žemdirbių. Ruandoje ir Burundyje kovos tarp tutsių ir hutų nusinešė tūkstančius gyvybių. Neišspręstas politinis ir teisinis Vakarų Sacharos teritorijos statusas. Kita didžiulė nelaimė – badas. Afrikos maisto pramonė nespėja aprūpinti sparčiai gausėjančiu gyventojų. Todėl daug maisto produktų importuojama. Tradiciškai dauguma žmonių kiekvienais metais užsiaugina maisto tik tiek, kad jo užtektų iki kito derliaus. Jeigu javai neužaugtų ar nutrūktų importas, tūkstančiai žmonių per keletą mėnesių mirtų iš bado.

Plėtra

Daugelio Afrikos tautų plėtrą stabdo pagrindinių susisiekimo priemonių – kelių ir geležinkelių trūkumas, prastai tiekiama elektros energija. Daugelyje Afrikos valstybių klesti korupcija. Tik nedaugelis žemyno šalių parduoda užsienyje pakankamai prekių, kad galėtų susimokėti už gyvybiškai būtinus prekes ir paslaugas. Vis dėlto daugelis Afrikos šalių labiau pasikliauja Vakarų valstybių teikiamomis dovanomis ir paskolomis, tikėdamosi susimokėti už plėtros programas.

Nuorodos

Žemėlapiai: